Ar verta tėvams bendradarbiauti su mokykla?
Gal geriau kovoti ir palaikyti savo barikadų pusę?
Mes manome, kad verta! Nes mokykla ir tėvai turi dalintis atsakomybę!
- Tėvų įsitraukimas į mokyklinę vaiko veiklą daug prisideda prie atžalos sėkmės.
- Vaikas kuria savo vertybių sistemą pagal tai, ką mano esant vertinga jo tėvams.
- Kitaip tariant, dalyvaudami sūnaus ar dukros mokyklinėje veikloje, jūs parodote, kad mokykla ir mokslas jums yra svarbūs.
- Bendravimas teikia naudos ne tik vaikui. Mokytojai, galėdami pažvelgti į šeimos kontekstą, gali suvokti mokinio poreikius, lanksčiau pritaikyti mokymo technikas.
- O tuo pačiu tai tampa svarbu ir jūsų vaikams.
- Tėvams dalyvavimas svarbus dėl to, kad jie gali daugiau sužinoti apie vaiko pasiekimus, elgesį, veiklą ir, atsižvelgdami į silpnąsias vietas, namuose jam padėti.
- Galiausiai tėvų dalyvavimas turi įtakos mokytojų požiūriui. Pedagogas palankiau žiūri į vaiką, kai mato, kad tėvams rūpi teigiami rezultatai.
- üVaikams, kurių tėvai bendrauja ir bendradarbiauja, mokytojai yra linkę labiau padėti, skirti daugiau dėmesio.
Ar verta vaikams rodyti gerą pavyzdį?
Gal geriau tegu jie semiasi išminties gatvėse?
Mes manome, kad verta! Nes tai mūsų vaikai ir mes jiems neabejingi!
- Vaikas gerai jausis ir atsakingai elgsis, jei bus teisingai ugdomas jo savivertės suvokimas. Tam didžiausią įtaką turi tėvų ir mokytojų pavyzdys.
- Nevisavertiškumas žmogų lydi visą gyvenimą, nes visą gyvenimą tenka susidurti su tokiomis aplinkybėmis, kur atsiskleidžia, kad jis kažko nesupranta, nemoka, neturi įgūdžių – žmogaus savivertė sušlubuoja.
- Šis nevisavertiškumo jausmas skatina žmogų /vaiką taip pat/ tai kaip nors kompensuoti. Nevisavertiškumo kompensavimas gali būti adekvatus ir neadekvatus.
- Adekvatus kompensavimas nukreipia žmogų bendradarbiauti su kitais, spręsti problemas: tobulinti ir keisti save, ugdyti turimus ir lavinti naujus gebėjimus, mokytis naujų įgūdžių.
- Neadekvatus kompensavimas – tai žmogaus siekimas įtvirtinti save kito sąskaita: kitų išnaudojimas, žeminimas, menkinimas, nepagarbus elgesys su kitais, savo sąlygų jiems kėlimas, asmeninės valdžios ir galios demonstravimas.
- Suaugusieji / mokytojai, tėvai/ neadekvačiai kompensuodami savo savivertės menkėjimą, stengiasi įtvirtinti savo autoritetą rodydami asmeninę valdžią ir galią, bando parodyti vaikui ,, jo vietą".
- Tuo tarpu reikia atskirti savo vertės suvokimą nuo vaiko elgesio, pasistengti kurti bendradarbiavimu grindžiamus santykius. Tokie santykiai ugdo vaiko savarankiškumą ir atsakomybę. Taip išsaugomas vaiko orumą, nesiekiama, kad jis tik besąlygiškai, paklusniai vykdytų užduotis.
- Suaugusieji/ mokytojai, tėvai/ dažnai jaučiasi įžeisti, įskaudinti, kad vaikas nepaiso jų pastangų , neįvertina gerų ketinimų, rūpinimosi jo gerove. Tuomet siekiama nubausti vaiką ir įtvirtinti savo autoritetą. Kraštutiniu atveju vaikas paliekamas likimo valiai.
- Vaikas tuomet tarytum stengiasi išpildyti suaugusiojo lūkestį- atsisako paklusti, nepriima pagalbos, aiškinimų. Suaugusieji turėtų mokytis patys ir išmokyti vaikus pastebėti, nusakyti žodžiais ir priimti sėkmę, teigiamai kalbėti ir įtvirtinti požiūrį, kad klysti ne tik normalu, bet ir naudinga.
- Taigi suaugusiųjų išgyvenimai dėl menkėjančios savivertės stimuliuoja tokį vaiko elgesį , kuris padeda suaugusiesiems įsitvirtinti, bet neskatina vaiko asmenybės, neugdo savo vertės pajautimo. Tad verta stebėti savo elgesį ir pasirinkti naujus elgesio modelius, atsižvelgiant į vaiko poreikius.
- Suvokęs savo vertę, vaikas gerbs aplinkinius, toleruos kito nuomonę ir atsakingiau elgsis. To bendromis jėgomis siekia mokytojai ir tėvai.
Mokyklos Tarybos
„Savivertės kėlimo‘‘ darbo grupė