- Kai Tu pažvelgi man į akis, atrodo, kad mane stebi visas pasaulis…
Mielas Pasauli, ką man pasirinkti? Ar visos Kalėdos Tavyje būna vienodos? Ar Tu visu kūnu sugebi jausti tik vieną jausmą vienu metu? Pasauli, ar Tavyje dabar sninga???
Ši žiema stebuklinga... Čia sninga svajom. Lėtai lėtai snaigės, tarytum balerinos, leidžiasi ant savo pirštų galiukų. Lėtai lėtai pildosi mūsų nesibaigiantys norai... Eglės kvapas, prilipęs prie mano pirštų pagalvėlių, niekaip negaliu jo nusiplauti. Užuodžiu jį net tada, kai jo nėra... Viskas taip nenusakomai lengva... Ar matote, ką su mumis daro žiema? Ji nubučiuoja mums veidus, palikdama šiek tiek lūpų dažų ant skruostų ar nosies galo. Ji įprasmina mūsų gyvybę, įrėmindama orą, kurį iškvėpiam. Kai ateina žiema, aš jaučiuosi gyva. Gal todėl mane vadina Sniegiumi (ššš, tai mūsų paslaptis). Ar žinot tą jausmą, kai prisimerki iš malonumo? Taip reikėtų vaikščioti visą žiemą. Kaip katinam. Murkt murkt su akim. Murkt murkt murkt... Bet nepamirškim, kad aš esu Mokinių tarybos sienlaikraštis ir turiu pranešti svarbias žinias. Ką gi, MT Kalėdų seniu tapo Paulius Kazakevičius, o jo Snieguolėmis - Ieva Tartagonidytė Ir Indrė Kuzminskytė (išduosiu paslaptį - tai aš). Na, o jeigu rimčiau, tai turim naują tarybos pirmininką. Hmm… Vis galvoju, ką čia galėčiau apie jį be asmeniškumų papasakoti, bet to tiesiog neįmanoma nusakyti. Žinot, pirmąkart pamačius tą vaikiną pagalvojau, kad jis lengvai išprotėjęs. Toks žmogus visa gyvenimą pasistato savo rankomis ir niekam neturi už tai dėkoti. Mažiausia, ko jis nusipelno, yra visų pagarba. Toks žmogus tarybai reikalingas kaip vanduo. Na, o dabar atėjo Snieguolės Ievos eilė. Pamačius šią merginą pagalvojau, kad mielai iš jos pasisemčiau drąsos. Žinot, būna tokių žmonių, kurie labai aiškiai išsiskiria iš minios. Ne, ne išvaizda. Jų eisena kitokia, žvilgsnis smalsesnis, net kvapas, ir tas atrodo ypatingas. Ji būtent tokia. Būnant šalia tiesiog traukia susipažinti. Drąsa ir veržlumas tarybai tikrai padės įveikti daugelį sunkumų, todėl be šios Snieguolės sunkiai išsiverstume. Kadangi savęs aprašinėti negaliu, tai paprašiau savo draugo nykštuko man pagelbėti ir papasakoti jums (o gal ir man pačiai) apie mane: „Tai žmogus, kuris man kas rytą padovanoja šypseną, nepaisant to, kokios nuotaikos buvau nubudusi. Ji visada jaučia, kai man labiausiai reikia šilto apkabinimo. Myliu Sniegutį."
Manau, kad mes jau susipažinome. Dabar galėsime eidami susimirksėti.
Niekaip negaliu atsigrožėti žiema. Kiek daug pėdų pėdučių! Ar jūs nejaučiat
to lengvumo? Ledinius pirštus sušildo snieguoti batai, o nuo sniego karo
gelbėja juokinga mamos pirkta kepurė. Ech, o kur dar šaaaalikas, kurį rinkaisi
gerą valandą. Žiema žiema žiema. Kokia žiema be filmo „Vienas namuose"? Man tai
kalėdinė tradicija. Taip pat kaip ir kalėdinių dovanų sąrašas (iš kurio niekaip
nedingsta kačiukas), sniego karas, besmegenis, eglutės žaisliukai, mamos daryta
mišrainė, dovanų pakavimas (niekad gyvenime nemokėjau pakuot dovanų) bei gamyba
ir įvairaus dydžio imbieriniai sausainiukai... Kas gali būti geriau už
gurkšnelį karšto vyno? Kas gali būt šilčiau už kalėdinį draugo apkabinimą? Kas
gali būti smagiau už sniego karą? Kas gali būti nuostabiau už sniego angelus
vidury nakties? Kas gali būti gražiau už kalėdinį dangų? Žinot, aš čia sėdžiu
ir dalinuosi vaikiškais žodžiais, o pusė jūsų galvos: „Mama šįmet negalės man
nupirkti to didelio meškino, apie kurį svajojau", „Tėtis per Kalėdas dirbs", „Noriu
tikros Kalėdų eglutės"... Taip, suprantu. Mano mama vėl dirbs per Kūčias. Tai
reiškia, kad aš vėl ruošiu valgį ir gėrimus, o mūsų Kūčios bus tik apie 11
valandą vakaro. Ir taip, po velnių, man liūdna. Na ir kas? Kas čia tokio?
Žinot, per Kalėdas svarbiausia ne aš. Yra viena mergaitė, vardu Anastasija. Jai
penkeri metai. Jos svajonė skamba taip : „Aš noriu turėti dviaukštę lovą, kad
su broliu nereikėtų miegoti ant grindų. Gali būti panaudota.". Kai perskaitau
tokias svajones, tai mano noras turėti kačiuką ar naujus kvepalus sunyksta iki
nulio. Kodėl turėčiau verkti ir gadinti Kalėdas tėvams dėl to, kad jie dirba?
Žinot, aš neturėjau nei vienų blogų Kalėdų. Mano tėvai padarydavo viską, kad
jos būtų geros. Kodėl dabar užsiauginti ledą širdyje? Mano šeima nusipelnė
geriausių pasaulyje Kalėdų ir dabar mano eilė jas sukurti. Jeigu reikės aš
išplausiu kambarius, viena papuošiu eglutę, padarysiu Kūčių valgius, užsidėsiu kalėdinę
kepuraitę ir dainuosiu kalėdines dainas tol, kol jie grįš iš darbo. Kalėdos yra
ne apie mane. Ne apie jus. Jos yra apie žmones, kuriuos mylime. Mes kuriame Kalėdas. Ne mūsų norai, ne Kalėdų senis
ar net ne tėvai. Aš nesiūlau jums staiga tapti geraisiais samariečiais ir
pakeisti pasaulį. Aš siūlau jums pasiimti savo meilę, ją supakuoti ir
padovanoti mylimiems žmonėms. Prisiminkime, kai buvom maži pabiručiai. Kai aš
žaisdama parduotuvę iš mamos užsidirbdavau daug baltų centų, tai nupirkdavau
jai, tėčiui ir broliui šokolado. Gimimo dienos proga tėčiui sukūriau eilėraštį,
mamai dovanodavau žiogus, o brolis visada gaudavo gražiausią mano piešinį.
Taip, tai primityvu ir vaikiška. Bet tai mano meilė. O kokia jūsiškė? Jūs
sugebat! Nustokit galvot, kad ne! Kalėdos – stebuklų metas. Esu tikra, kad net
pragare velniukai vaikšto su Kalėdinėm kepuraitėm. Mes galime prikepti
sausainiukų, prikarpyti snaigių, parašyti laišką, padaryti po Kalėdinį
žaisliuką iš tešlos ar molio, nupiešti piešinį ar iškarpyti žavią atvirutę,
pasiūti pliušinį žaisliuką, padaryti maišelį, pilną arbatos arba linkėjimų,
pagaminti eglutę iš saldainių, sausainių, popieriaus ar tiesiog bet ko! Mes
galime tiek daug! Niekada negalima pasiduoti. Nes pasiduoti, tai tarytum nustoti
gyventi. Tuo ir baigiu savo Kalėdinį laišką
jums. Sudie, mano brangieji. Buvo malonu su Jumis paplepėti. Linkiu Jums
šilčiausių ir kvapniausių Kalėdų pasaulyje... Linkiu Jums kalėdinio stebuklo...
Patikėkim... Tik vieną kartelį... Šis laiškas stebuklingas... Siunčiu Jūsų
slapčiausio noro išsipildymą... Sudie. Myliu...
Autorius - Indrė Kuzminskytė